Pamąstymai po mokyklos baigimo

Visi mes, mokytojai, buvome mokiniai. Ko gero visus traukia sugrįžti į ten, kur buvo pradžių pradžia. Net
nežinia, iš kur ta nostalgija? Gal atėjusi iš praeities, o gal ji labai šiandien aktuali?
Nesuklysiu pasakiusi, jog vienos mokyklos turi labai didžiulę aurą, į jas visada norisi sugrįžti, prisiliesti,
prisiminti. Kai buvau abiturientė ir mokykla šventė 50-ties metų jubiliejų, visiems mums tai atrodė
„kosmosas“. Kai registravome laidas, kurios atėjo į mokyklą po 50 metų, atrodė, jog tai kažkokia mistika.
Visada smagu sugrįžti į savo mokyklą. Pabūti klasėje, pabendrauti su pedagogais, kurių, deja, jau po šitiek
metų jau visai nebeliko, bet kai randi savo klasę, biologijos kabinete ieškai knygų ir pratybų ir be galo
džiaugiesi radęs Laimos ir Stasio Molių (ilgamečių mūsų mokyklos mokytojų) vadovėlius ir pratybas.
Didžiuojuosi jais.
Didžiuojuosi savo Klaipėdos Kristijono Donelaičio (dabar Vytauto Didžiojo) gimnazija, kurią baigiau prieš 50
metų. Džiaugiuosi klasės mokinių susitikimu, bendravimu, dalijimuisi gyvenimo išmintimi. Didžiuojuosi savo
kraštu – pamariu, Dreverna, kurioje prabėgo daug gyvenimo metų. Ir ne veltui šį kraštą vadinu Lietuvos
Venecija, nes tiek pokyčių, kiek įvyko per pastaruosius metus, čia vargu ar kur surasime. Būdama
Drevernoje, būtinai prisiglaudžiu prie Kaštono, kuriam jau virš 100 metų, ne tai mano gyvenimo šaknys,
buvusi mano šeimos sodyba… Nepakartojamas tas pamario kraštas, tas vanduo, kuris atgaivina kiekvieną –
pasiklydusį, pasimetusį, nesuprastą, pradingusį be žinios. Toks jau tas pamarys, kur visada labai daug
vandens, kuriame galima susitikti ir bendrauti ir…pasvajoti apie tai, kaip gera išplaukti į marias, nusimesti
gyvenimo naštą ir vėl sugrįžti į savo mylimą, jaukią, išpuoselėtą, išgražėjusią „Ryto“ progimnaziją.

Istorijos mokytoja Vilma Riabovienė

Daugiau naujienų